kiekvieną pavasarį mano diedukas išdroždavo naują vokietuką, taip jis vadindavo tą vėjarodę. imdavo liepos arba obels medienos gero sprindžio aukščio strypą, išdroždavo figūrėlę . negręždavo, o kažkodėl įkaitintu  išdegindavo apačioje akliną angą, kad būtų galima galima užmauti vokietuką ant šakos. paskui išdegindavo skylę pečių lygyje, perverdavo nedinę ašelę, ant kurios tvirtino iki faneros plonumo išdrožtus sparnelius - rankas. vieną tvirtino mediniu vinuku,  o kitą - įsprausdavo ašelės išilfinėje įpjovoje, kad sparneliai būtų viens į kitą pasisukę 90º kampu. ir nudažydavo žaliai. kaimynai vis ateidavo pažiūrėti naujo vokietuko, kuris nuo vėjo pūstelėjimo smagiai sukaliodavosi apie savo ašį pirmyn, atgal, dirbdavo rankytėmis-sparneliais, kaip miklus eismo reguliuotojas. parsivežiau tokį vokietuką miestelin, įtaisiau balkone. praeiviai sustodavo pažiūrėti nematyto "malūnėlio". ir nuo vaikystės daugiau nemačiau vokietuko. net nežinau, ar tai tradicinė vėjarodė, ar diedukas pats ją sugalvojo.